Naujienos

„Elektroninės sutartinės“ – muzikinio ritmo performansas

Menų fabrikas „LOFTAS“ kartu su Valstybės pažinimo centru kviečia į unikalų reginį – muzikinio ritmo performansą, kurio metu gerai atpažįstami senoviniai lietuvių liaudies instrumentai ir naujos technologijos nustebina netikėta tarpusavio sinteze. Peformansas vyks Valstybės pažinimo centro parodoje „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“. 

Šimtmečiui skirto projekto iniciatoriai – muzikantas, grupės „Skamp“ narys Viktoras Diavara, skulptorius Mindaugas Tendziagolskis ir audiovizualinio meno kūrėjas Vaclovas Nevčesauskas, kurie atskleis naujas verpimo ratelių panaudojimo galimybes.

Pasitelkus naująsias technologijas verpimo rateliai susisies su kompiuterių programa ir bus čia pat sukuriami muzikos garsai, kurie sukurs neeilinę muzikinę patirtį, įtraukiančią į užburiančią kelionę laiku.

Prie projekto prisidės ir ypatingieji vakaro svečiai – multiinstrumentalistas Saulius Petreikis bei perkusininkas Gediminas Mačiulis.

Po performanso gruodžio 16-ąją dieną ekspozicijaą galėsite pamatyti gruodžio 17-24 dienomis, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

„Kūrę savo Jeruzalę“ — nauja paroda Valstybės pažinimo centre

Gruodžio 13-ąją dieną Valstybės pažinimo centre atidaroma nauja paroda  — „Kūrę savo Jeruzalę“ (kuratorė — menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė).

Parodoje apmąstoma kūrėjų tarpusavio ryšių ir neformalių susibūrimų svarba sovietų okupacijos metais. Viena žinomiausių tokių židinių buvo Vilniaus pakraštyje, Jeruzalėje, kur apsigyvenę menininkai Marija ir Vladas Vildžiūnai ėmė burti platų ratą įvairių kultūros lauke veikiančių žmonių: dailininkų, skulptorių, rašytojų, filosofų, teatro kūrėjų, aktorių ir visų, kuriems buvo artima šeimininkų puoselėjama pasaulėžiūra. Vildžiūno palaikomi jauni, talentingi skulptoriai statėsi dirbtuves, liejo bronzą, betoną, kalė akmenį. Lauko skulptūrų ekspozicija klostėsi tarsi savaime ir kito iki pat šių dienų.  

Jeruzalės skulptūrų sodas XX a. 7–10 dešimtmečiais tapo įvairių kartų menininkų, idėjų ir požiūrių, tarpukario Lietuvos praeities ir tuometinės realybės dialogo vieta. Ištikimybė kūrybos laisvės idėjai, kritiškumas primetamoms tiesoms, pagalba ir sveika konkurencija nunėrė bendruomeninių ryšių tinklą. Nuolatos vaikštinėdami ant „galima-negalima“ paženklintos kūrybos ribos menininkai kūrė savo Jeruzalę  —  ji vėliau virto reikšminga bundančio Sąjūdžio dalimi. 

Jeruzalės skulptūrų sodo legendą turtino daug dailei, muzikai, teatrui nusipelniusių iškilių asmenybių. Daugelio jų indėlis į valstybingumo šerdį — kultūrą — įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija.  Šioje kamerinio pobūdžio parodoje įvairiais pavidalais atsispindi daugiau negu dvidešimties laureatų ir kitų asmenybių gyvenimų ir kūrybos jungtys, meno kalbų įvairovė, išryškinama meno pasaulio ir valstybės tarpusavio sinergija bei įtampos. 

Ekspozicijoje rodomi Vlado Vildžiūno, Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės, Algimanto Kunčiaus, Petro Repšio, Vytauto Šerio, Lino Leono Katino, Stanislovo Kuzmos, Vlado Urbonavičiaus darbai, taip pat ekspoziciją papildo archyvinė medžiaga iš Jeruzalės skulptūrų sodo gyvenimo (filmuota Vlado Vildžiūno), Vytauto Kernagio ir Veronikos Pavilionienės muzikos kūriniai, ištraukos iš dokumentinės apybraižos apie skulptorių Vladą Vildžiūną (autoriai Juozas Matonis, Vytautas Damaševičius), Jono Jurašo spektaklio „Barbora Radvilaitė“ ištraukos. 

ATIDARYMO RENGINIO PROGRAMA

18:00 val. — pokalbis su parodos kuratore Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene ir Jeruzalės skulptūrų sodo įkūrėja, grafike Marija Ladigaite-Vildžiūniene.

19:00 val. — lankytojai kviečiami apžiūrėti parodą.

 

Šeimos sekmadienis | Mūsų šeimos kalendorius

Artėja pačios gražiausios metų šventės ir, žinoma, Naujieji metai. Kiekvienam svarbu susiplanuoti ateitį, o kur kas smagiau tai daryti kartu su šeima ir turėti omenyje valstybės kontekstą! Kokie svarbiausi įvykiai kitais metais laukia Jūsų šeimos ir visos valstybės? 

Apsilankę šimtmečio parodoje „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ ir sužinoję apie ką buvo svajojama praeityje, kursime iliustruotą 2019 m. kalendorių, kuriame žymėsime ne tik kiekvienos šeimos svarbiausius įvykius, bet ir mūsų valstybės įsimintinas datas. Kalendorius padės suplanuoti, prisiminti ir svarbiausia pasidalinti atsakomybe, kas, kada ir ką turi padaryti, kur nueiti, nuvažiuoti ir ką aplankyti. O gal prisiminti, kad būtina aplankyti, paskambinti ar išsiųsti sveikinimą patiems svarbiausiems žmonėms. Jame atras vietą įdomiausios jūsų mintys, beliks tik žvilgtelti į kalendorių ir numatyti darbai virs įgyvendintais.

Kiekvienas kalendoriaus lapas bus dekoruojamas naudojant nuotraukas, piešinius, auksavimo techniką, džiovintus lapus, nėrinių juosteles, laikraščių skiautėmis ir pan.

Edukacinį užsiėmimą ves Valstybės pažinimo centro edukatoriai.

REGISTRACIJA

#100-MEČIO KELIONĖ. GRUODIS

Sovietinės priespaudos metais Lietuvoje meno kūrinių (knygų, fotografijų, spektaklių) perteikiama mintis įgijo ypatingą prasmę. Santvarką kritikuojančios užuominos, slapti nepriklausomybės simboliai, dviprasmiškos citatos suburdavo mases žmonių į teatrus, bibliotekas, galerijas.

Lietuviškas kinas tapo viena priemonių, kuriomis menininkai poetine kalba gebėjo pažadinti laisvės ilgesį. Legendinių režisierių Vytauto Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Arūno Žebriūno, Raimondo Vabalo filmų personažų monologai, gilios prasmės įkvėpė ne vieną lietuvį nepamiršti savo šaknų ir užgniaužtos valstybės.

Užduotis. Pasidomėkite LRT mediatekoje ar Lietuvos Kino fonde prieinamais senais lietuviškais vaidybiniais filmais. Kuris iš filmų jums paliko didžiausią įspūdį? Suorganizuokite filmo peržiūrą ir pasidalinkite jos akimirkomis! Iššūkio rezultatus siųskite mums 100meciokelione@prezidentas.lt arba socialiniuose tinkluose žymėkite grotažyme #100mečiokelionė. Didžiausio palaikymo Facebook balsavimo metu sulaukusiai komandai atiteks specialios dovanos!

Žaidimo Misija 2018: #100-mečio kelionė taisyklės.

Paskutinė galimybė pamatyti ekspoziciją „Laisvė kurti“

Daugiau nei dvejus metus Valstybės pažinimo centro ekspozicijoje buvusi „Laisvė kurti“ gruodžio mėnesio pradžioje užsidarys atsinaujimui. Paskutinės lapkričio mėnesio savaitės – puiki galimybė dar kartą apžiūrėti arba iš naujo pamatyti (netgi jau buvus) šią parodą.

2016-ųjų metų kovo 10-ąją dieną atsidarius Valstybės pažinimo centrui integralia jo dalimi tapo ir maža ekspozicijos erdvė „Laisvė kurti“, įsikūrusi II-ajame aukšte. Vos 20-ies kvaratinių metrų salė funkcionuoja kaip mažas kosmosas, pristatantis įvairiausios kultūros ir meno sritys: nuo literatūros iki tapybos, nuo filmo iki teatro, nuo skulptūros iki dainuojamosios poezijos. Visų kūrinių autoriai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Ši premija teikiama kiekvienais metais, vasario 16-ąją dieną, LR Prezidentūros rūmuose taip įvertinant kultūros ir meno atstovų indėlį į valstybės kūrimą.

Parodą kuravo menotyrininkė Laima Kreivytė. Šios autorės tikslas buvo mažoje ląstelėje parodyti meno ir kultūros įvairovę. Tam, kad nebūtų maišaties buvo išryškintos kelios pagrindinės gijos, jungiančios visus ekspozocijos salėje esančius kūrinius.

Pristatydama ekspoziciją kuratorė Laima Kreivytė sakė, kad „pirmiausia pasirinkta Sigito Gedos poema „Strazdas“ su Petro Repšio iliustracijomis. Sigitas Geda yra vienas svarbiausių lietuvių poetų, kuris lietuvių kalbą ištraukė iš mitologinių gelmių, pakylėjo į aukštą lygmenį. Jo poema „Strazdas“ parašyta 1967 m., kai autorius buvo jaunas, vos 24 metų, tačiau su begaline energija, gaivališkumu.“

Kuriant šią poemą Sigitui Gedai buvo ypatingai svarbus lietuvių poetas, dvasininkas Antanas Strazdas-Strazdelis. Menotyrininkė Laima Kreivytė pažymi, kad „Strazdo asmenybė – netelpanti į jokius rėmus. Jis dvasininkas, poetas, nelojalus caro valdžiai. Taip atsiskleidžia laisvo žmogaus, asmenybės, kūrėjo drama. Pats Sigitas Geda yra sakęs, kad lietuviai neturi nacionalinio epo. Šis projektas – „Strazdo“ poema – buvo Gedos ambicingas paraiška, pamatai tokio epo kūrybai, o Strazdas – herojinė figūra“.

Šis kūrinys buvo pasirinktas ne tik dėl svarbios temos, tačiau ir dėl to, kokį didelį susidomėjimą jis sukėlė ir kitų menininkų, vėliau tapusių Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tarpe. Režisierius Jonas Vaitkus sukūrė spektaklį, vėliau filmą „Strazdas – žalias paukštis“, Scenografiją kūrė Dalia Lidija Mataitienė. Vytautas Kernagis įdainavo plokštelę, skirtą poemai „Strazdas“, o šiai plokštelei viršelį kūrė kitas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas – Leonardas Gutauskas. Įvairių sričių meninkų susidomėjimas šia poema parodė jos aktualumą ir galimybę pokalbiui.

Kita svarbi gija, jungianti visus kūrinius „Laisvė kurti“ ekspozicijoje buvo formos klausimas: kaip kūrinys sukurtas? Ne tik ką jis bando „pasakyti“, bet ir kaip tai stengiasi padaryti. Šiam aspektui pasirinkti du Povilo Ričardo Vaitiekūno tapybos darbai. Kaip pažymėjo menotyrininkė Laima Kreivytė „Povilas Ričardas Vaitiekūnas – vienas įdomiausių, didžiausių koloristų lietuvių dailėje. Spalva – sodri, klampi. Vaitiekūnas yra geras pavyzdys lietuvių dailės „modernėjimo“: kai svarbu tampa pati spalva, faktūra. Žiūrėdamas į šiuos kūrinius gali išmokti skonėtis. Visai nieko blogo, kad pamatai šiuos paveikslus kaip tortą. Pozityvia prasme, tai – maistas akims.. Dailininkas sąmoningai nekuria iliuzijos, kad paveiksle pamatysite tikrovę. Kitas nacionalinės premijos laureatas menotyrininkas, poetas Alfonsas Andriuškevičius parašė tekstą apie Vaitiekūną „Geri abu teptuko galai““. Šis tekstas apibūdina autoriaus išmonę ir talentą. „Kalbant su mokiniais galima paskatinti kūrybiškumą – jei įsijauti į kokį darbą, labai įkvėptai viską darai ir tradicinės priemonės gali būti panaudotas netradiciškai. Paveiksluose matosi teptuko šėrių brūžinimai, bet kažkurioje vietoje, kai reikia kitokios faktūros – apsiverti teptuką ir nupaišai kitaip“.

Ekspozicijoje galima pamatyti, išgirsti, paskaityti puikius nacionalinių premijų laureatų kūrinius, kurie visų pirma apčiuopia pokalbį tarp skirtingų asmenybių ir meno krypčių, taip pat pastebėti kultūros, gamtos, istorijos ir mitų daugiabalsiškumą, kuris skleidžiasi mene ir kultūroje bei permąstyti meno svarbą kiekvienos valstybės judėjimui į priekį.

Vienas svarbiausių parodos motyvų, anot kuratorės Laimos Kreivytės: „Žmogaus, sparnuoto žmogaus noras išsiveržti. Nelaisvi žmonės negalėjo sukurti laisvos valstybės. Savotiškai Sigito Gedos „Strazdas“ buvo dainuojančios revoliucijos pranašas. Visa tai atėjo iš kultūros žmonių“.

 

Diskusija: Kaip stiprinti pasitikėjimą Lietuvos valstybe?

Valstybės pažinimo centre vykusios diskusijos „Kaip stiprinti pasitikėjimą Lietuvos valstybe?“ metu buvo pristatyti VU TSPMI tyrėjų įgyvendinto projekto „Geras valdymas ir pasitikėjimas valdžios institucijomis kuriant gerovės visuomenę“ rezultatai ir rekomendacijos. Kviečiame klausytis doc. L. Gudžinsko, prof. V. Nakrošio, dokt. R. Bakučio, A. Bilotaitės bei G. Palucko pasisakymų. 

Daugiau