Tarpukariu Lietuvos karinį laivyną, įsteigtą 1935 m. rugpjūčio 1 d., sudarė vienas laivas – minų traleris „Prezidentas Smetona“. Jame tų pačių metų spalio 26 d. pirmą kartą iškelta Lietuvos karinio laivyno vėliava. 1940 m. liepos pabaigoje sovietų kariams užėmus karo laivą, pajūryje įvyko tylus, bet simboliškai reikšmingas pasipriešinimas okupantams: trys karininkai, su savimi pasiėmę laivo trispalvę, nedidele jachta išplaukė iš Šventosios uosto.

Prieš keletą metų buvo pranešta, jog Klaipėdos universiteto tyrinėtojai galimai aptiko per Antrąjį pasaulinį karą prie Estijos krantų, Suomijos įlankoje, nuskendusį pirmąjį Lietuvos karo laivyno laivą, tačiau šio fakto patvirtinimui reikalingi išsamesni povandeniniai tyrimai. Filmo „Prezidentinis karo laivas“ komanda burlaiviu „Brabander“ leidosi į jūrinę ekspediciją šalia Estijos krantų, tikėdamiesi rasti nuskendusio Prezidentinio karo laivo liekanas.

Mindaugas Nefas [M. N.]: Turime galimybę pasikalbėti su filmo „Prezidentinis karo laivas“ kūrybine grupe – filmo idėjos autore ir prodiusere Rasa Miškinyte, režisieriumi Linu Augučiu bei operatoriumi Valdu Jaručiu. Filmo pradžioje rodoma, kad idėja sukurti filmą apie vienintelį tikrą tarpukario karo laivą Lietuvoje, kilo neatsitiktinai, bet kai ką aptikus... Ar galite plačiau papasakoti apie savo radinį, kuris tikriausiai tapo „kabliuku“ filmo kūrimui?

Rasa Miškinytė [R. M.]: Filmo priežastis buvo atrasta Kaune, kur mano seneliai turėjo namus. Jiems bei tetai mirus aš nuvykau ten tvarkytis. Ilgo tvarkymosi dideliame name metu, vieną dieną man padėjusi dukterėčia atnešė didžiulį maišą, kuriame, pasak jos, buvo skirta kažkas man, kaip kino prodiuserei. Pasižiūrėjusi pamačiau, kad maiše – 35 mm kino juostos, tvarkingai suvyniotos ir apsaugotos.

Aš pradėjau žiūrinėti tas juostas ir tai pasirodė didžiausias lobis. Įdomiausia buvo pasižiūrėti ir suprasti, kas gi ten buvo užfiksuota. Juostų peržiūra sudėtinga, tačiau vienoje iš jų pastebėjau laivą. Įdomu, kad pradžioje, jo pavadinimas buvo labai juokingas, sovietiniais laikais suteiktas –  ,,Klaipėdos pirmūnai“. Tačiau didžiausias „kabliukas“ ekrane nematomas – atrastuose kadruose ranka buvo išraižyta 1939 m. data. Nuo šio atradimo aš ir pradėjau ieškoti, kas gi galėtų būti užfiksuota tame kadre. Pradėjau klausinėti istorikų, žinoma, pirminis šaltinis buvo ir internetas. Sužinojau, kad vienintelis tarpukario karinis laivas Lietuvoje niekada nebuvo nufilmuotas. Ir pasirodė, kad mano turimuose kadruose, kaip tik jis ir yra. Taip pradėjome paieškas, kas galėtų plačiau papasakoti apie šią temą, galbūt kažką atpažinti. Taip ir gimė idėja filmui. Taip pat svarbu, kad tuo laiku akademikas Vladas Žulkus kaip tik organizavo antrąją ekspediciją, skirtą laivo „Prezidentas Smetona“ paieškai.

[M. N.]: Ar mėginote išsiaiškinti, kokiu būdu tos kino juostos, ypač minima juosta su karo laivu, atsirado Jūsų senelio namuose.

[R. M.]: Mėginau šiuos klausimus aiškintis, bet tai buvo beveik neįmanoma, nes nieko iš gyvųjų šeimos narių, galinčių apie tai papasakoti, nebebuvo. Tokių šeimyninių archyvų mes turime daug, nes tėtis visada filmavo su savo mažyte „kameryte“, o senelis daug fotografavo. Bet iš kur galėjo atsirasti profesionalios kino juostos – yra daug spėliojimų. Galbūt jas galėjo parsinešti mano tėtis iš „Romuvos“ kino teatro, arba jas galėjo palikti vienas iš daugelio name gyvenusių nuomininkų. Tačiau nieko daugiau išsiaiškinti nepavyko.

[M. N.]: Atrandame daug įvairiausių istorijų, tačiau ne apie visas kuriame filmus, skirtus plačiai auditorijai. Tad kodėl šiai istorijai papasakoti pasirinkote būtent kino filmo formą?

[R. M.]: Aš esu kino prodiuserė, tai yra mano specialybė, tad visuomet ieškau istorijų, tinkamų kurti filmams.

[M. N.]: Kokia buvo režisieriaus mintis, ką jis norėjo parodyti šiuo filmu?

Linas Augutis [L. A.]: Negalėjome praleisti tokios progos, tų Rasos [Miškinytės] atrastų kadrų. Pagalvojome, kodėl gi neišnaudojus jos paieškų, taigi filmo siužetą padiktavo patys įvykiai. Tuomet jau buvo reikalinga visą turimą informaciją sudėlioti taip, kad ir visiems kitiems būtų aišku, ką mes norime pasakyti.

[M. N.]: Susidarė įspūdis, kad  jums buvo svarbiau atskleisti ne paties laivo istoriją, bet procesą, tarsi detektyvą, kaip Prezidentinis karo laivas iškyla iš mūsų užmaršties, nes žmonės apie jo istoriją žinos mažai. Ar šis įspūdis teisingas?

[L. A.]: Šios paieškos metu mes turėjome paskelbti, tarsi išauginti ir subrandinti žinią apie tai, koks mūsų tikslas. Pradžioje įdomu buvo pats laivas, jo istorija, o vėliau ir pats paieškų procesas. Mums patiems tiesioginis įsitraukimas į ekspediciją buvo įdomi patirtis.

[M. N.]: Operatoriaus norisi paklausti, ar tai buvo pirmas kartais, kai teko filmuoti po vandeniu? Kokia buvo darbo specifika?

Valdas Jarutis [V. J.]: Tokioje ekspedicijoje dalyvavau ir filmavau pirmą kartą. Darbo specifika įdomi, nes filmavimo erdvė buvo tik laivas, kuris žiūrovams buvo parodytas iš beveik visų įmanomų pusių.

[L. A.]: Viskas, ką rodėme filme, buvo Valdo [Jaručio] akis bei matymas. Jam teko ir laivo stiebu kopti, ir lipti į valteles, plaukiančias per dideles bangas, o tai buvo rimtas iššūkis.

[R. M.]: Kai mes išlydėjome filmavimo komandą su ekspedicija, su antruoju operatoriumi važiavome į Melragę, kur nuo molo filmavome jų išvykimą. Kai pamačiau didžiules bangas ir jose šokinėjantį mažą laivelį, aš apsidžiaugiau, kad neplaukiau kartu su jais.

[M. N.]: Rasa, kai nuėjote pas istorikus – pirma pas Gintautą Surgailį, kalbintą ir filme – ką  jie sakė, ar neturėjo istorikams kartais būdingo skeptiškumo?

[R. M.]: Iš pradžių G. Surgailis buvo švelniai šokiruotas, kaip mes viską pateikėme. Jis taip pat ėmė svarstyti, jog mūsų turima informacija galbūt tikrai vaizduoja laivą „Prezidentas Smetona“. Turbūt įdomiausia ir yra įkvėpti kitus žmones atradimo įkarščiu. Norėjome iškelti šią istoriją į paviršių, kad ir jaunimas sužinotų ir susidomėtų.

[M. N.]: Kas kuriant filmą nustebino labiausiai? Galbūt išsiaiškinote, ar kadruose matomas laivas iš tiesų yra „Prezidentas Smetona“?

[L. A.]: Buvo daug įdomių pasakojimų ir istorijų. Žmonės nepuola greitai įsileisti kitų į savo pasaulį, stebi, kas pas juos atvyko. Rasos [Miškinytės] domėjimosi dėka, pas visus filme veikiančius žmones veždavomės savo atrastą archyvo gabaliuką, parodydavome jį ir pasakodavome, kodėl taip susidomėjome ten matomu laivu ir kad gal čia ir yra tas vienintelis tarpukario karo laivas.

[R. M.]: Mums nepavyko tvirtai išsiaiškinti, koks tai laivas. Latvių muziejininkai taip pat negalėjo tiksliai į šį klausimą atsakyti ir teigė, kad laivas gali būti vokiečių ar norvegų. Bet atrastas archyvas vis tiek tapo minėtu „kabliuku“ filmo kūrimui.

[M. N.]: Koks galėtų būti tolimesnis šio filmo gyvenimas? Man, kaip istorikui, ši karo laivo istorija žinoma, bet jaunesniajai kartai – nelabai. Ar reikėtų, kad žmonės plačiau išgirstų šią istoriją?. Profesorius V. Žulkus sako, kad šis laivas yra tarpukario simbolis. Ar tai galėtų būti vienas iš dalykų, kuris prisidėtų prie dabar vykstančio, vadinamojo tarpukario renesanso, kai žmonės pradeda domėtis tuo, kas buvo prieš 80-90 metų?

[L. A.]: Galėčiau šį klausimą apversti kiek kitaip. Pats V. Žulkus pasižiūrėjęs šitą filmą nusistebėjo tuo, ką mes padarėme. Filmas tarsi suaktualino tam tikrą mūsų istorijos etapą ir laivą kaip jo simbolį.

[R. M.]: Šis filmas įamžino ir du jau mus palikusius filme veikiančius žmones – Palangos muziejaus direktorių Jūratį Viktorą Liachovičių bei kapitoną Romaldą Adomavičių. Taip pat kurdami filmą galvojome, kad jis pirmiausia turi būti skirtas jaunimui. Todėl detektyvinė paieškų istorija buvo vienas iš sudominimo aspektų. Vien fotografijos, kad ir kokios žavingos, jaunimui nebus įdomios, kaip ir didaktiškas pasakojimas – reikia nuotykio elemento.

[M. N.]: Žiūrint filmą matosi, jog visų ekspedicijos dalyvių akyse degė nuotykių troškimas. Tokio siekio pažinti, būdingo ir tarpukario Lietuvos visuomenei, šiandien dažnai pritrūksta. Tarpukariu jūreiviams, kilusiems iš agrarinės visuomenės, jūra buvo didžiulis neatrastas objektas, atveriantis galimybę pažinti. Tuo tarpu mums jūra pirmiausia yra poilsio zona.

Pastaraisiais metais atrasta nemažai svarbių istorinių objektų. Galime kalbėti apie nepriklausomybės aktą, 1863 m. sukilimo dalyvių palaikus. Karo laivas „Prezidentas Smetona“ vienas iš jų. Žmonių, kurie daro šiuos atradimus, suteikia jiems tokius pavidalus, leidžiančius informuoti visuomenę, dėka, tarpukario istorija, kurią buvo siekiama nukelti į užmarštį, vėl iškyla į paviršių.