Laikinojo Prezidento A.Paulausko kalba Vilniaus universitete „Naujoji Lietuvos užsienio politika“

Gerbiamasis Rektoriau, Aukštieji svečiai, Mieli studentai, Ponios ir ponai, Šiame universitete beveik prieš dešimtmetį Prezidentas Algirdas Brazauskas suformulavo tris svarbiausius mūsų užsienio politikos tikslus: narystė Europos Sąjungoje, narystė NATO ir geri santykiai su kaimynais. Dabar šie tikslai iš esmės pasiekti. Esame Europos Sąjungos ir NATO valstybė. Mūsų ramybę saugo NATO lėktuvai, mūsų ministrė – Europos komisarė. Netrukus pirmą kartą rinksime savo atstovus į Europos parlamentą. Ir visa tai – kiek daugiau nei per vieną dešimtmetį! Narystę Europos Sąjungoje ir NATO pasiekėme tik ėmęsi drąsių, dažnai skausmingų reformų, mūsų valstybėje iš esmės pakeitusių ekonominius santykius, socialinę mūsų visuomenės sanklodą. Šitiek pasiekėme tik dėl to, kad visuomenė ir politikai dirbo petys į petį. Tai – pamokanti patirtis. Tikiu, kad savo valstybę ir toliau kursime visi kartu: kiekvienas įnešdamas savo indėlį, kiekvienas jausdamas savo atsakomybę. Šiandien socialinius ir ekonominius valstybės uždavinius galime spręsti žymiai palankesnėmis aplinkybėmis. Deja, reformų vaisius skina dar ne visi mūsų valstybės piliečiai. Tai kelia socialinę įtampą, verčia ieškoti ypatingų, netradicinių sprendimų. Reformų naudą turi pajusti kiekvienas Lietuvos pilietis. Nuo šio atspirties taško ir norėčiau pradėti diskusiją dėl mūsų valstybės naujų užsienio politikos gairių. Apie tai, kad jų reikia, kalbame jau daugiau kaip metus. Ir, matyt, daugeliu klausimų iš esmės sutariame. Visi sutinka, jog Lietuva turi būti aktyvi, matoma ir įtakinga Europos Sąjungos ir NATO valstybė. Visi pripažįsta, kad Lietuvos žmonės turi didžiuotis savo valstybe ir remti jos vykdomą užsienio politiką. Tačiau kur sudėti svarbiausius akcentus? Saugumas ir piliečių gerovė – šie du principiniai valstybės tikslai šiandien taip glaudžiai susipynę, kad neįmanoma atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi valstybės vidaus ir užsienio politika. Kartais girdime, kad įstojusi į NATO Lietuva jau išsprendė svarbiausius saugumo klausimus, todėl daugiau dėmesio galėtų skirti savo piliečių gerovei. Tačiau įžengę į XXI amžių susiduriame su kitomis, šiuolaikinėmis saugumo problemomis. Jos dažnai pamatomos ne iš karto, jos skverbiasi iš vidaus – per ekonomiką, finansų sistemą, komunikacijas, per pažeidžiamą visuomenės ir valstybės institucijų struktūrą. Šias problemas taip pat reikia spręsti, kad ilgai statytas valstybės gerovės rūmas vieną dieną imtų ir nesugriūtų. Šiandien kalbame apie tai, kokią Lietuvą norėtume matyti po 15 ar 30 metų. Manau, maždaug tiek mums reikės, kad pasivytume Europos Sąjungos senbuves. Ir šiai – pasivijimo politikai, matyt, skirsime daugiausia dėmesio. Turime kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungos transporto ir energetikos tinklus, modernizuoti energetikos ūkį. Turime siekti, kad atsigautų kaimas, stiprėtų žemės ūkis, kad Europos struktūrinė parama stiprintų ir mūsų kultūrą. Turime prisijungti prie euro ir prie Šengeno, kad Lietuva visaverčiai dalyvautų Europos Sąjungos ūkiniame ir socialiniame gyvenime. Turime siekti, kad Lietuva sustiprėtų iš vidaus, kad būtume pasirengę atremti XXI amžiaus grėsmes. Tačiau ar to pakanka, kad Lietuva taptų matoma ir įtakinga Europos Sąjungos ir NATO valstybe? Ar mūsų svarbiausias tikslas – „pavyti ir aplenkti“ kitas elitinio klubo nares ir tapti tokia, kokiomis šiandien yra mažiausiai 15 Europos Sąjungos valstybių? Ekonominė motyvacija, gerovės siekimas vienodai svarbūs ir vidaus, ir užsienio politikai. Turtinga valstybė lengviau skinasi kelią globalioje konkurencinėje erdvėje, turtingai valstybei paprasčiau ginti savo piliečius ir jų teisėtus interesus. Turtas padeda siekti garbės, pripažinimo ir įtakos, bet jos nesukuria automatiškai. Pasaulis – turtingas ir neturtingas – remiasi ne tik interesais, bet ir vertybėmis. Ir kuo stipresnis valstybės vertybinis pamatas, tuo sėkmingesnė jos vidaus ir užsienio politika. Todėl prakutusi Lietuva turėtų siekti ne tik gerovės. Įsitvirtinti Europos Sąjungoje ir NATO – be galo svarbus mūsų valstybės tikslas, tačiau turime deklaruoti ir savo vertybines nuostatas, ir joms apginti privalome panaudoti savo žinias ir patirtį, savo narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Maždaug ketvirtadalyje pasaulio valstybių šiandien vyksta ginkluoti konfliktai. Maždaug pusėje iki šiol nebuvo surengti laisvi ir demokratiški rinkimai. Net trys ketvirtadaliai pasaulio valstybių šiandien laikomos mažiau pažengusiomis demokratijos, ekonominės ir socialinės raidos keliu, nei Lietuva. Ar mums, Europos Sąjungos ir NATO valstybei, tai visiškai nerūpi? Manau, kad turime svarbią moralinę pareigą kartu su partneriais kurti ir skleisti tokias tarptautinio sambūvio formas, kokiomis patys galėtume didžiuotis ir naudotis. Turime stiprinti tarptautines institucijas ir patys jose aktyviai dalyvauti. Turime tęsti tai, ką pradėjome – plėtoti solidarumo ir geros kaimynystės principus, skatinti kultūrų ir civilizacijų dialogą. Tik tokia – aktyvi, atsakinga ir kūrybinga politika įtvirtins mūsų valstybę šiuolaikinėje Europoje ir pasaulyje. Ponios ir ponai, Per dešimtį metų pasikeitė ne tik Lietuva, bet ir Europos Sąjunga bei NATO. Šiandien NATO – ne tik gynybos, ir vertybių aljansas, saugantis tai, kuo remiasi Vakarų civilizacija: laisvę, demokratiją, žmogaus teises, kitas vertybes. Siūloma eiti dar toliau ir įteisinti NATO kaip prevencijos įrankį ir juo naudotis kovojant su terorizmu ir agresyviais, tarptautinių normų nesilaikančiais režimais. Europos Sąjunga irgi sparčiai formuoja savo naująją tapatybę. Prieš dešimtį metų nebuvo nei euro, nei bendros saugumo politikos, nei kalbų apie Europos Sąjungos Konstituciją, bendrą užsienio reikalų ministrą, bendras gynybos pajėgas. Europos Sąjunga šiandien iš naujo peržiūri savo politinį, kultūrinį ir net geografinį identitetą, ieško ne tik ekonominės, bet ir politinės galios išraiškų. Šiuose procesuose dalyvauja ir Lietuva. Mūsų kariai vykdo misijas Balkanų valstybėse, Afganistane, Irake. Mūsų atstovai Europos Sąjungos institucijose pasisako Europos saugumo, konstitucinės sąrangos, užsienio ir ekonominės politikos klausimais. Mūsų vizija – didesnė, stipresnė ir atviresnė Europa, susaistyta transatlantiniais ryšiais, kurianti taiką, stabilumą ir gerovę. Greičiau turėtume klausti, ar mes patys esame pasirengę šiems europinės integracijos procesams? Ar deleguosime daugiau galių Europos Sąjungai ir NATO, kai tam pribręs laikas? Ir ar pakaks mūsų valstybei kūrybinių galių, kad išliktume Lietuva sudėtingame, daugialypiame bendrųjų institucijų ir kolektyvinių sprendimų pasaulyje? Mūsų tikslas – išlikti tauta ne tik pagal XIX, bet ir pagal XXI amžiaus apibrėžimą. Turime sukurti tokį identitetą ir tokias pilietinio bendradarbiavimo formas, kad išliktume stiprūs iš esmės pasikeitus mūsų valstybės kokybei. Šiam tikslui turi tarnauti ir mūsų valstybės užsienio politika, pirmiausia – mūsų santykiai su Europos Sąjungos ir NATO šalimis. Jei mus gerbs šiose organizacijose, jei girdės mūsų balsą, Lietuvos piliečiai labiau didžiuosis ir labiau pasitikės savo valstybe. Ir atvirkščiai: jei mūsų užsienio politika bus sutelkta, jei nuolat jausime visuomenės paramą, lengviau seksis Europoje ir pasaulyje ginti tautos interesus. Ponios ir ponai, Lietuvos užsienio politika negali būti pasyvi, reaguojanti. Nes tada Lietuva, ir taip sunkiai matoma pasaulio žemėlapyje, gali likti nepastebėta netgi tada, kai svarstomi mūsų ateičiai gyvybiškai svarbūs klausimai. Lietuvos užsienio politika privalo būti aktyvi, formuojanti. Turime viešai deklaruoti savo tikslus ir interesus ir juos ginti. Turime išnaudoti savo privalumus. Turime kurti bendraminčių sąjungas, kad mūsų balsas skambėtų plačiai, per visą pasaulį. Tokia buvo mūsų politika siekiant nepriklausomybės ir vėliau – siekiant narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tokia turėtų būti mūsų politika ginant Lietuvą kaip europinės ir tarptautinės politikos subjektą. Pažiūrėkime, kokie yra Lietuvos – jau Europos Sąjungos ir NATO valstybės – privalumai. Pirmiausia – geografinė padėtis, gyvenimas regionų ir civilizacijų kryžkelėje. Tai leidžia – galbūt pirmą kartą istorijoje – sujungti Rytus ir Vakarus, Šiaurę ir Pietus, tapti traukos centru geografiškai ir kultūriškai nevieningame regione. Apie regiono problemas turėtume kalbėti garsiau ir atviriau. Kur besi pirštu – visur akį verianti fragmentacija. Gaminame ir prekiaujame kaip kam patogiau, be aiškesnės ekonominio sąlyčio vizijos. Skiriasi ekonominio ir socialinio išsivystymo lygis, demokratijos ir pilietinių laisvių standartai. Neturime netgi greitkelių „nuo sienos iki sienos“, „nuo sostinės iki sostinės“ – vis atkarpomis, po savo lopinėlį. Ar neišsprendę šių klausimų neliksime periferija – savotišku užkampiu, į kurį užsukama tik tada, kai spaudžia reikalas arba tarptautinis protokolas? Europos Sąjunga šiandien atranda savo „naujuosius“, o mums gerai pažįstamus kaimynus, siekia su jais glaudžiau bendradarbiauti. Ypač dinamiškai vystosi Europos Sąjungos ir Rusijos partnerystė: šiandien – energetinis dialogas, rytoj – bendra prekybos erdvė, poryt – galbūt bevizis režimas. Tai – natūralus procesas. Turime būti šių procesų priešakyje, kad apgintume savo nacionalinius interesus, kad netaptume mainų objektu, kad mūsų sąskaita nebūtų įgyvendinami kitų šalių interesai. Tik ar rimti mūsų ketinimai Europos Sąjungos Rytų politikoje, jei visuose šalies universitetuose šiemet rašomas vos vienas kitas diplominis darbas Rytų tematika? Ar apskritai galime kalbėti apie nacionalinę Rytų politiką, jei neturime autoritetingo, Europoje pripažinto strateginių tyrimų centro, skirto šios krypties studijoms? Europos Sąjungos vidinė dinamika mus pačius verčia peržiūrėti santykius su tradiciniais partneriais, įvertinti nusistovėjusius bendradarbiavimo formatus. Daugelį iš jų norėtume išsaugoti, kai kuriuos iš jų – įskaitant santykius su JAV – norėtume dar labiau sustiprinti. To turime siekti nepamindami Europos Sąjungos interesų, nestabdydami jos pažangos ir neskaldydami valstybių narių vienybės. Esame Lietuvoje, tačiau esame ir europiečiai – tad pažvelkime į pasaulį Europos Sąjungos akimis. Pagalvokime apie tuos, kurie gyvena didžiuliame skurde, už dolerį per dieną. Pagalvokime apie teršiamą aplinką, paminamas žmogaus teises, netolygią pasaulio regionų plėtrą. Plėtros ir pagalbos politikai – solidarumo, kurio taip tikimės iš kitų, politikai - Lietuva šiandien skiria kelis šimtus tūkstančių litų, Europos Sąjungos senbuvės tam skiria milijonus. Apie tai be emocijų kalbėti sunku, nes ir pas mus pačius dar neįveiktos skurdo problemos. Tačiau būtina. Būtina imtis didesnės atsakomybės. Mūsų politikai, Vyriausybė turi įveikti šį galvosūkį, nepažeisdama pusiausvyros tarp nacionalinių poreikių ir tarptautinių priedermių? Štai kokie klausimai keliami atnaujintai Lietuvos užsienio politikai. Ponios ir ponai, Šiame universitete prieš dešimtmetį nubrėžtos trys pagrindinės Lietuvos užsienio politikos kryptys – narystė Europos Sąjungoje, narystė NATO, geri kaimyniniai santykiai – tapo savotiška doktrina, pagal kurią buvo formuojama visa valstybės politika. Šiandien siūlau naują, platesnę doktriną. Aš regiu Lietuvą - regiono lyderę per narystės Europos Sąjungoje ir NATO kokybę, per aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius. Matau Lietuvą, kaip savotišką regiono centrą, o Vilnių – regiono sostine. - Vilniumi, kuriame tęsiamos ir gimsta naujos politinės iniciatyvos. - Vilniumi, kuris sujungtas su Varšuva strateginiais partnerystės ryšiais. - Vilniumi, siūlančiu Europos Sąjungai konkrečius sprendimus, kaip žengti tolyn į Rytus. - Vilniumi, į kurį subėga keliai iš Baltijos valstybių ir Šiaurės Europos. - Vilniumi, skatinančiu Kaliningrado srities, o per ją – ir visos Rusijos atsivėrimą Europai. Iš šio Vilniaus ateityje dar arčiau būtų ir Minskas, sugrįžęs į regiono ir Europos vieškelį. Siekdami šio tikslo, turime sutelkti valstybės išteklius, naudotis Europos Sąjungos ir NATO instrumentais, plėtoti gerų kaimyninių santykių patirtį. Pirmiausia reikėtų peržiūrėti nacionalinio saugumo politiką ir ją pritaikyti prie XXI amžiaus reikalavimų. Tai padėtų suprasti, kuriose srityse esame labiausiai pažeidžiami, kur nedelsiant reikėtų imtis atitinkamų priemonių. Svarbiausios sritys jau aiškios: – stiprinti pilietinę visuomenę; – konsoliduoti nacionalinį elitą; – stiprinti nacionalinio saugumo institucijų analitinius ir prognostinius gebėjimus; – siekti subalansuotos ekonominės plėtros; – stiprinti socialinę darną. Būtent tai formuoja pamatinius valstybės interesus, lemsiančius Lietuvos užsienio politikos kryptis: Pirma – visaverčiai integruotis į Europos Sąjungos struktūras, dalyvauti visuose politinio, finansinio, ekonominio ir institucinio bendradarbiavimo formatuose. Būtina kuo sparčiau sujungti Lietuvos ir Europos Sąjungos infrastruktūrą, energetikos sistemas, sienų apsaugą, pasinaudoti visais bendrosios rinkos privalumais. Narystė Europos Sąjungoje turi skatinti Lietuvos ekonominę ir socialinę raidą, prisidėti prie kultūrinės ir intelektualinės plėtros. Antra – stiprinti euroatlantinį aljansą, didinti Europos Sąjungos ir NATO sąveiką. Lietuvai ypač svarbu, kad NATO išliktų veiksminga saugumo ir gynybos organizacija. Saugumo politikos srityje NATO ir Europos Sąjunga turi kuo glaudžiau bendradarbiauti, viena kitos nedubliuodamos. Lietuva sieks, kad Jungtinių Valstijų vaidmuo Europos saugumo sistemoje ir toliau būtų vienas svarbiausių. Trečia – aktyviai dalyvauti Europos Sąjungos ir Rusijos politiniame ir ekonominiame bendradarbiavime, puoselėjant nacionalinius interesus, mažinant Lietuvos ekonomikos ir visuomenės pažeidžiamumą, išvengiant nepageidaujamos įtakos; tęsti pragmatišką ir atsargią kaimynystės politiką. Ketvirta – bendradarbiauti su Lenkija, plėtojant santykius su Europos Sąjungos rytiniais kaimynais. Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas šioje srityje atvertų naujų galimybių, padėtų užimti platesnę nišą Europos Sąjungos ir JAV santykiuose su Rytų Europos valstybėmis. Ateityje Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė galėtų dar labiau sutvirtėti ir virsti branduoliu, jungiančiu Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europą. Penkta – stiprinti Baltijos ir Šiaurės valstybių solidarumą ir juo aktyviai remtis, kuriant dar labiau integruotą, dar platesnį Baltijos jūros regioną. Šešta – skatinti Kaliningrado srities suartėjimą su Europa, siekti jų simbiozės, kad būtų užtikrinta šio regiono ekonominė ir socialinė pažanga, Lietuvai siekiant pagrindinio vaidmens. Septinta – aktyviai remti pastangas Baltarusijai tapti nuspėjama, demokratine, savarankiška Europos valstybe, skatinti Baltarusijos suartėjimą su Europos Sąjunga ir NATO, kad saugumas, stabilumas ir demokratija skleistųsi tolyn į Rytus. Aštunta – Matome Ukrainą kaip regiono, Europos, Europos Sąjungos ir NATO neatsiejamą dalį. Ir toliau remsime Ukrainos žingsnius šia linkme, sieksime kuo didesnės europinės ir transatlantinės paramos Ukrainos politinėms, ekonominėms, socialinėms ir institucinėms reformoms. Devinta – kelti ir įgyvendinti ambicingus tikslus Lietuvai dalyvaujant Jungtinių Tautų, ESBO ir kituose daugiašaliuose forumuose. Dešimta – rasti efektyvius būdus Lietuvai veikti kartu su naująja ir senąja emigracija. Tokia yra ilgalaikė Lietuvos užsienio politikos vizija. O pradėti turėtume nuo labai konkrečių žingsnių. Kitaip tariant, į vėžes įstatyti peržiūrėtą ir atnaujintą užsienio politiką. Pirmiausia turime rasti būdų ir priemonių daryti kuo didesnę įtaką Europos Sąjungos ir NATO sprendimams. Būtina kuo greičiau ir kuo plačiau įsilieti į kolektyvinių sprendimų institucijas, perprasti žaidimo taisykles. Mūsų tikslas – ne tik balsuoti dėl vieno ar kito sprendimo, bet ir dalyvauti jį rengiant, ypač tais klausimais, kurie svarbūs Lietuvai. Turime generuoti idėjas, turime siekti atstovavimo ten, kur aktyviausiai verda Europos Sąjungos ir NATO gyvenimas. Antra – reikėtų aktyviau naudotis kaimyninio bendradarbiavimo mechanizmais, juos pritaikyti prie atnaujintos užsienio politikos. Esamos dvišalės institucijos galėtų virsti trišalėmis – pavyzdžiui, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos. Svarbūs kontaktai ne tik tarp valstybės vadovų, bet ir tarp verslininkų, mokslininkų, studentijos. Todėl pabrėžiu, kaip kritiškai yra svarbu Vilnių sujungti greitkeliu su Varšuva, o tuo pačiu su Berlynu ir visa likusia Europa. Trečia – reikėtų stiprinti tas Lietuvos institucijas, kurios planuoja, formuoja ir įgyvendina valstybės politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu. Ir ketvirta – privalome stiprinti valstybės analitinius pajėgumus, inicijuoti įvairius projektus ir tyrimus svarbiausiomis užsienio politikos kryptimis. Valstybei reikia nors vieno stipraus ir tarptautinį autoritetą turinčio strateginės analizės centro, kuris stebėtų įvykius kaimyninėse šalyse, kuris jaustų europinį ir transatlantinį pulsą, kuris geras idėjas paverstų strateginiais ir taktiniais instrumentais. Ponios ir ponai, Šiuos uždavinius reikėtų spręsti pirmiausia. Jiems turėtume skirti daugiausia žmogiškųjų, intelektualinių ir finansinių išteklių. Mes turime aiškią savo naujos užsienio politikos viziją, konkrečiais darbais įgytą didelę patirtį vykdant savo politiką tomis kryptimis, kurios, tapus ES ir NATO nare, Lietuvai turėtų tapti prioritetinėmis. Turime ir žmogiškąjį potencialą – ne tik čia Lietuvoje, bet ir Vakaruose, kur driekėsi pastarojo dešimtmečio naujosios emigracijos keliai, kur dar aktyviai veikia senoji emigracija. Mes visi žinome, kad be sutelktų Lietuvos išeivijos pastangų visame pasaulyje tų užsienio politikos tikslų, apie kuriuos šiandien išdidžiai kalbame, kaip apie įvykusį faktą, taip greitai nebūtume pasiekę. Mano išvardinti “naujosios” užsienio politikos prioritetai ir tikslai - gali būti įgyvendinti tik toliau aktyviai dirbant mums visiems kartu. Taigi, žinome kokioje valstybėje, kokiame pasaulyje norime gyventi. Ir, atrodo, reikia tiek nedaug - aiškiai suvokus vykdomos užsienio politikos tikslus ir uždavinius - ir toliau dirbti. Dirbti nuosekliai, dirbti iš širdies, kad dar kartą išsipildytų Gedimino sapnas apie Vilnių, apie Lietuvą – matomą, girdimą, pripažįstamą ir gerbiamą mūsų pačių ir pasaulyje.