Atminties randai | Atnaujinta 2023
1940–1944 m. vykusios sovietų ir nacių okupacijos sunaikino Lietuvos valstybę ir apie milijoną jos gyventojų. Didžiosios Lietuvos gyventojų tremtys ir masinės žydų žudynės tolsta laike, bet atminties randai išlieka. Visuomenėje, kur istorinės traumos vyko viena po kitos, pirmosios kartos tylą keičia vėlesnių kartų tapatybės ir prasmės paieškos, bandymai sudėlioti išlikusius informacijos fragmentus, kvestionuoti ištrynimus ir nutylėjimus, taip užmezgant savą ryšį su praeitimi.
Karo ir pokario metais vykdytam Lietuvos gyventojų naikinimui skirtoje parodoje eksponuojami šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbai. Pasitelkę skausmingų istorinių įvykių šaltinius, kūrėjai juos interpretuoja ir lankytojui apie tragišką laikmetį primena represijų nepatyrusios, tačiau kolektyvinės atminties ir jos įtrūkių paveiktos kartos balsu.
Gintarės Valevičiūtės-Brazauskienės ir Antano Skučo kūrinys, įkvėptas tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų, nukelia į 1942–1943 m. žiemą Šiaurės poliariniame rate. Atšiaurios arkties gamtos fone – žmogus, besistengiantis išlikti žmogumi ten, kur jo apskritai neturėtų būti.
Lietuvos žydų vaikų archyvinės fotografijos, Dovilės Dagienės atspaustos specialiu būdu panaudojant augalų lapus, gali būti vienintelis jų herojų gyvenimo istorijų liudininkas. Žiūrovo žvilgsnis, mintis, patiriamas įspūdis suteikia galimybę istorijoms bent trumpam grįžti į gyvąją atmintį.
Eksponuojami kūriniai atveria kelis netekčių laikmečio suvokimo lygmenis: unikalus, kasdienybės akimirkų pripildytas kūrėjų žvilgsnis leidžia geriau įsijausti į ribines patirtis, įprasmina jas bei siūlo kolektyvinės, iš kartos į kartą perduodamos istorinės traumos įveikos kelius.
