Atminties randai

Atminties randai

1940 – 1944 m. viena po kitos vykusios sovietų okupacijos sunaikino Lietuvos valstybę ir apie milijoną jos gyventojų. Parodoje pristatomi Kęstučio Grigaliūno ir Mindaugo Lukošaičio kūriniai vaizdais pasakoja sovietinių represijų ir žydų genocido istoriją.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo areštuojami, tramdomi, kankinami, teisiami, sušaudomi ar ilgam lageriuose įkalinami Lietuvos politikai, karininkai, teisininkai, įvairių organizacijų dalyviai, leidinių redaktoriai ir daugybė kitų nepriklausomoje valstybėje svarbias pareigas užėmusių žmonių. Mokytojai, kunigai, ūkininkai ir visi kiti su šeimomis buvo tremiami į Sibirą. 2008 m. menininkas K. Grigaliūnas pradėjo tyrinėti Lietuvos ypatingojo archyvo bylas ir ten rastas fotografijas pristato tęstiniame parodų ir leidinių cikle „Mirties dienoraščiai“, o parodoje „Atminties randai“ galite išvysti dalį jų.

Menininko M. Lukošaičio piešinių ciklas „Žydai. Mano istorija“ pasakoja apie Lietuvoje vykdytą žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo išžudyti 96 proc. žydų. Nors išliko daug nukankintų mirusiųjų kūno fotografijų, žudymo momentų niekas nefotografavo, juos tegalima įsivaizduoti. M. Lukošaičio pieštukas energingai štrichuoja archetipinius vaizdus: žmonės su lagaminėliais iš savo namų persikrausto į getą, baudėjams išvedus žydus ir pasiėmus jų vertingus daiktus palikti suversti namai, į mirtį varomas senukas, masinius kapus iškasę kastuvai, į duobę spiriamas moters kūnas. Vaizdų paprastumas pabrėžia šių situacijų kasdieniškumą, ir tai labiausiai sukrečia – piliečių abejingumas tam, kas vyksta, jų tylus sutikimas. Šiurpinantys masinių žudynių faktai M. Lukošaičiui piešiant susijungia į nuoseklią individualių likimų istoriją, kolektyvinės atminties archyvą.