Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2000 metų kovo 11 dieną Vilniaus Sporto rūmuose minint Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį

Pilietės ir piliečiai, Mieli Sąjūdžio žmonės, Gerbiami šių iškilmių dalyviai, Švenčiame mūsų pergalės dieną, mūsų laisvės dešimtmetį. Būdami šiuose rūmuose, vėl jaučiame gyvą istorijos tėkmę. Ar dar atpažįstame save šioje tėkmėje - vieningus, drąsius, kupinus valios ir ryžto išplėšti savo laisvę, savo tėvynės nepriklausomybę iš galingos imperijos gniaužtų? Ar dar atmename save - pilnus idealizmo ir pakilumo, suėjusius į lietuvišką talką tautos istorijos kurti? Ar dar jaučiame Sąjūdžio dvasią, mus įkvėpusią ir palaikiusią sunkiausių išmėginimų dienomis, padėjusią išgyventi skaudžiausias netektis? Šį vakarą prisiminkime visus, žuvusius už tėvynės laisvę. Pagerbkime jų šviesų atminimą tylos minute. Su nuoširdžiu dėkingumu kreipiuosi į Jus, Sąjūdžio vyrai ir moterys. Jūs sutelkėte visų tautybių Lietuvos žmones lemtingam pakilimui, istoriniam laisvės žygiui. Jūsų suburtas Lietuvos Sąjūdis iškilo ir visiems laikams liko aukščiausiu tautos vienybės, susipratimo ir bendro darbo pavyzdžiu. Ačiū Jums, kad laiku ir ryžtingai pasukote Lietuvą laisvės keliu, atvedusiu į viltingesnį ir prasmingesnį gyvenimą. Žvelgdami į prabėgusį nepriklausomybės dešimtmetį, turime kuo džiaugtis, kuo didžiuotis. Per trumpą laiką sukūrėme šiuolaikinę demokratinę valstybę. Įgijome pamatines pilietinio gyvenimo teises ir laisves. Sugrįžome ir įsijungėme į Vakarų demokratijos erdvę. Laisvės sąlygomis subrandinome naują - atvirą ir kūrybingą - jaunų žmonių kartą. Tai dideli pasiekimai. Jie lemia Lietuvos valstybei ir piliečiams saugią bei patikimą ateitį. Mūsų rytdiena šiandien atrodo daug tikresnė nei po pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio prieškaryje. Tiesa, laisvės metai mums nebuvo lengvi. Patiriame esmines tautos gyvenimo permainas. Keičiasi visuomenės sankloda, žmonių padėtis ir santykiai. Ši kaita davė daug skaudžių pamokų, apnuogino mūsų ydas ir negalias. Visą dešimtmetį Lietuvoje būta per daug politinių kovų, per mažai - racionalios politinės kūrybos. Per maža sutarimo ir bendros geros valios. To pasekmė - daug laiku nepadarytų darbų, neįgyvendintų reformų, neišspręstų problemų. Daug pykčio ir nepasitikėjimo, skurdo ir nevilties. Bet net didelių sunkumų slegiami, neturėtume prarasti žmogiškos savigarbos, atsakomybės už savo ir vaikų likimus. Tai šiandien svarbiausia. Ir vis dėlto aš tikiu, kad Kovo 11-ąją mes pasukome savo gyvenimą nauja linkme. Ją turėtų žymėti moralinis atsinaujinimas, bendras darbas ir partnerystė, pilietinė santarvė ir Sąjūdžio laikų solidarumas. Pernelyg ilgai gyvenome svetimoje imperijoje, kuri įtarinėjo ir gąsdino, gniuždė ir prievartavo, kaltino ir teisė dėl pažiūrų ir įsitikinimų. Prieš dešimtį metų Nepriklausoma Lietuva buvo atkurta tam, kad leistų atsikurti pasitikėjimui žmonių sielose. Kad suprastume: kiekvienas iš mūsų esame dalis Lietuvos - su savo patirtimi ir klaidomis, viltimi ir noru tobulinti savo ir krašto gyvenimą. Laisvą Lietuvą atkūrėme siekdami, kad kiekvienas iš mūsų savos valstybės būtų gerbiamas ir palaikomas. Gal šiandieninė "vargo mokykla" - tai sugrįžimo į normalų gyvenimą sąlyga. Prieš dešimtį metų buvome tauta, neturinti ką prarasti. Šiandien esame kurianti visuomenė, dėl savo rytdienos privalanti įveikti inerciją, pasyvumą ir kaitos baimę. Antrasis nepriklausomybės dešimtmetis Lietuvai bus ne mažiau lemtingas. Pasaulis keisis dar greičiau. Kad išliktume savarankiški, išliktume savimi, kad būtume saugūs ir stiprūs, turime atsakingiau projektuoti savo gyvenimą, drąsiau eiti atsinaujinimo keliu. Esame tauta ir valstybė, galinti tai padaryti. Tad švęskime pirmąjį atkurtos valstybės jubiliejų, žvelgdami į ateitį ir ja pasitikėdami. Įsiklausydami į Šventojo Tėvo neseniai mums skirtą ištarmę: "Jūs esate tvirtų principų, tvirtos dvasios tauta. Jūs nugalėsite dabarties sunkumus". Su istorinės pergalės, su nepriklausomybės diena nuoširdžiai sveikinu visus ir kiekvieną iš Jūsų. Telydi sėkmė mūsų laisvo gyvenimo darbus.