Įveikiant tylos paktą II Pokalbis su Jūrate ir Vilma Samulionytėmis

Įveikiant tylos paktą II Pokalbis su Jūrate ir Vilma Samulionytėmis

Atsakyti į klausimą „koks yra mano vaidmuo valstybėje?“ įmanoma tik atsakius į klausimą „kas aš esu?“. Seserų Jūratės ir Vilmos Samulionyčių filmas „Močiute, Guten Tag!” neretai vadinamas kelio filmu – išvykusios ieškoti savo šaknų, žiūrovams jos ne tik pristato asmeninį pasakojimą, tačiau ir kiekvienam siūlo kelionę po save, šeimos istoriją ir savosios tapatybės paieškas. Asmeniniai išgyvenimai, interpretacija ir iš smulkių dalelių atkuriamas šeimos paveikslas suartina ne tik filmo veikėjus, bet ir žiūrovus: po peržiūros vykusiame pokalbyje ištrintos formalumo ribos, o kalbantis su režisierėmis niekaip nepavyksta atsikratyti jausmo, jog bendrauji su senais pažįstamais.

Jūsų filmą lydėjo šūkis „Laikas pasikalbėti“. Kaip ir kada supratote, kad jau „laikas“? Kas paskatino šio filmo sukūrimą?

Vilma: Nebuvo taip, jog atėjus į pirmą filmavimo dieną, galvoje jau viskas buvo susiformavę. Šį filmą – nuo idėjos iki išleidimo į ekranus – kūrėme penkerius metus. Kaip vizualaus meno atstovei pirmiausia man buvo svarbu surinkti medžiagą apie šią mano šeimos istoriją ir parengti parodą arba leidinį. Taip buvo prieita prie šios idėjos, neplanuojant apie filmą.

Jūratė: Tuo metu galvojau apie naują filmą. Močiutės istorija – apie vokietę, grįžusią į Lietuvą – buvo jo inspiracija. Buvo nuogirdų, kad tai buvo meilės istorija, kuri maitino vaizduotę. Pradėjau rašyti vaidybinio filmo scenarijų, tarsi paremtą rimtais faktais. Bet pradėjus rašyti scenarijų, pasirodė, kad faktų labai mažai. Šeimos nariai nieko nežinojo, viskas buvo painu. Todėl nusprendėm su prodiusere Ieva Norviliene kurti ne vaidybinį, bet dokumentinį filmą. Tuomet ir sujungėme pajėgas su sese. Bekeliaudamos ir filmuodamos pradėjome ieškoti atsakymų į neaiškumus, tai padiktavo ir filmo formą.

Filme kalbama apie bet kuriai šeimai skaudžią temą. Kokia buvo jūsų artimųjų reakcija papasakojus apie filmo idėją ir kaip įtikinote juos kalbėti, o dar svarbiau, ne tik privačiai, bet ir prieš kamerą?

Jūratė: Viešo pristatymo idėjos šeimoje nebuvo (juokiasi). Viskas prasidėjo nuo noro papasakoti apie močiutę. Visi žinodami skaudų likimą galvojo ir žiūrėjo atsargiai, bet neneigė, kad tai įdomi istorija. Bene per pirmo filmavimo ir pokalbio su mūsų mama metu supratome, kad močiutės savižudybės tema labai jautri, ir pačios nelabai žinome, kaip apie ją kalbėti ir vaizduoti. Mintys nesusidėliojo labai ilgai – tai jautri tema, vengėme ją liesti. Bet kai pajudini – nebegali nelįst. Visur šalia eina skauduliai ir tyla.

Vilma: Mes taip pat žiūrėjome atsargiai, galvojome, kad apie tai, kas nepatogu, nešnekėsime, apeisime tokius klausimus. Bet norėjosi išlikti nuoširdžiam prieš kamerą. Galiausiai kalbėjimas ir atvirumas nelengvas, bet kai peržengi slenkstį, viskas yra paprasčiau nei atrodo.

Kaip filme pavyko rasti ribą tarp viešo pasakojimo ir privatumo?

Jūratė: Yra tam tikras asmeninis pajutimas, kai atrodo, kad per daug ir pajunti nenorą peržengti ribą. Tokių dilemų buvo. Istorijos pateikimas buvo mūsų asmeninių diskusijų, montažo režisieriaus, prodiuserių indėlio rezultatas. Kartais elementarūs dalykai pasirodydavo reikalingi detalesnio paaiškinimo.

Vilma: Savus žmones, pavyzdžiui mamą, statydavome kartais ir į nepatogia situaciją. Netgi atsisakius atsakyti į klausimą, toliau klausinėdavome. Mama, priešingai nei dėdė, jos brolis, irgi leido minkštą pokalbio ribą, nebraukė brūkšnio.

Kaip sekėsi įveikti konteksto kaitą? Filme matome bent tris kartas: ar ir kaip pavyko pažvelgti į situaciją iš kiekvienos jų perspektyvos, juk gyvename visiškai skirtingose realybėse, kontekstuose...

Jūratė: Mes nelabai stengėmės pasakoti per kitų akis, nors tam tikrų suvokimo akimirkų buvo. Pavyzdžiui, situacija su pasieniu. Prieškaris, rodos, jau tolimas atsiminimas, bet visgi kalbinome žmones, kurie prisimena, pavyzdžiui, kur buvo žydų ar lietuvių mokyklos, kur maudydavosi Šešupėje. Šių vyresnių žmonių suvokimas kiek skiriasi nuo mūsų, jiems viskas atrodo natūralu, o mes visuomenę suvokiame kitaip. Pasijuto gyvos istorijos jausmas, jog Antrojo pasaulinio karo žaizdos dar gyvos, nes gyvi ir šie žmonės.

Vilma: Išties, kartų suvokimas tam tikra prasme skyrėsi. Mokykloje rinkausi mokytis vokiečių kalbą, nes galvojau, jog tai smagu, kadangi turime giminaičių Vokietijoje. Kai mes filmavome šį filmą, supratau, kad kartai prieš mus, t. y. mūsų mamos kartai, vokiškos šaknys buvo tam tikras kompleksas, pavyzdžiui, kad kas nepavadintų vokietka, nes Sovietų Sajungoje tai reiškė priešą.

Kurdamos filmą daug keliavote, bendravote su žmonėmis Lietuvoje, Vokietijoje. Kokį Lietuvos visuomenės paveikslą matote? Galbūt kelionės pakeitė tam tikrus įsitikinimus ar atradote kažką nauja? Galbūt netgi patyrėte nuotykių ar netikėtų nutikimų?

Vilma: Bendraujant su vokiečiais buvo iškilęs kalbos barjeras, nes buvo šeimos atšaka, kuri kitų kalbų nemokėjo. Aš atradau tik tuomet savo stipriai paauglystėje kultivuotą vokiečių kalbą, kuri, rodos, prarasta, bet kažkada įdėtos kalbos glūdi smegenyse. Šiems žmonėms, nebuvo tabu kalbėti atvirtai apie karo pasekmes, savižudybes. Mūsų kūrybinės komandos vokiškajai daliai atrodė keisti tokie tabu pas mus, nes pas juos kultūroje šios temos jau išgvildentos. 

Filmo scenarijus dvilypis: visą laiką tarsi „minate ant kulnų“ savo močiutei, bandydamos išsiaiškinti jos gyvenimo vingius, tačiau antrojoje filmo pusėje įvyksta lūžis, kai pradedate kalbėti apie save, tarsi per kartas persiduodantį moterų likimą. Ar tai buvo išankstinis sumanymas, ar prie jo priėjote kūrybinio proceso eigoje, kas tai nulėmė?

Jūratė: Istorijos atėjimo iki mūsų procesas buvo ilgas. Tai nelengvos, asmeninės temos, o į save žiūrėti kritiškai sunku. Filmuoti šeimos narius irgi nėra paprasta. Pasirinkome tokią formą, jog ir pačios dalyvavome pokalbiuose. Kitaip tariant, veiksmas veikia ir mus, mes reflektuojame tuos dalykus. Taip be išankstinio planavimo tapome personažėmis – mūsų veiksmai, pokalbiai tapo filmo dalimi.

Vilma: Kadangi žmonių klausėme asmeninių dalykų, yra sąžininga ir pačioms taip atsakyti. Prieš mūsų tėčio mirtį buvome mamos vaikai, kurie neturi tokios pačios patirties, kurią turi ji. Po tėčio mirties mes susėdome ir daug kalbėjome. Žmogus yra smalsus ir mirties atveju klausia – kas nutiko. Buvo sprendimas, jog šnekame ir apie save. Mūsų receptas buvo ir tai, jog viena su kita radome klausimus ir atsakymus, atviras pokalbis įvyko ir tarp mūsų, o tai sprendė ir filmo reikalus.

Filmo kūrimo proceso metu turėjote klausimų, kodėl tiek daug paslapčių, kodėl žmonės nesikalba tarpusavy. Ar pavyko gauti atsakymus?

Vilma: Skaitėme daug literatūros apie tai, kodėl žmonės nenori kalbėti. Žmonės, turintys sudėtingas patirtis, pavyzdžiui karo, pokario karta, yra linkę mažai kalbėti. Sociologiniai tyrimai rodo, kad jų vaikai, yra antroji karta sudariusi tylos paktą ir žinanti, kad tam tikri klausimai sukelia skausmą ir nemalonius prisiminimus. Mano mama tai žinodama tylėjo ir neužduodavo klausimų močiutei, o ji tylėjo, žinodama, kad nenori apie tai šnekėti. Tada ateina trečia – mūsų karta – kuri neturi tokių skaudžių patirčių ir išdrįsta užduoti klausimus. Kalbėjimą mes atradome kaip savo metodą. Jis tinka ne visiems. Žmogus neprivalo kalbėti, tai nėra taisyklė, antraip būtų kraštutinumas. Kiekvienas turi rasti sau tinkantį būdą.

Didelis savižudybių tabu, galbūt kyla ir iš religinio pagrindo. Mūsų šalis buvo gana religinga, žinome, kad savižudžių nelaidodavo kapinėse, tai buvo didelė gėda. Dabar viskas eina į gerąją pusę, nes nusikratome kompleksų ir galime apie tai kalbėti. Močiutę po filmo aš sutikau kaip suaugęs žmogus suaugusį, kaip jauną moterį, nes ją visuomet įsivaizdavau kaip gerą, pyragais ir saldainiais vaišinančią moterį. Močiutė priėmė sudėtingus sprendimus gyvenime, mes nebeišsiaiškinsime, jų priežasčių.

Jūratė: Išties, atsirado aiškesnis suvokimas, kodėl žmonės nekalba. Mūsų šeimos ir praeities istorijos sudėtingumas pasidarė aiškesnis, mes su juo susitaikėme, susigyvenome. Viskas rodėsi painu, bet mums pačioms ir žiūrovui ta kelionė pagelbėjo ir išprovokavo nuskaidrėjimą.

Kokie Jūsų ateities projektai? Ar planuojate dirbti kartu?

Vilma: Po šio filmo, man, kaip vienai dirbančiai menininkei, kinas buvo atradimas, supratau, kad su sese galime dirbti kartu, paskatiname viena kitą.

Jūratė: Bendras mūsų duetas pasiteisino. Šis projektas toks, kad negalėjome jo atskirai padaryti. Ateities projektai yra įvairūs, nebūtinai susiję su fotografija, sese ar šeima. Kūrybinis procesas turi būti natūralus.

Ar po filmo pasikeitė jūsų santykiai su mama?

Vilma: Tikrai palengvėjo, ypač prieš premjeros dieną. Tądien mes atvykome į Vilnių, mama buvo pasiruošusi, ji galvojo, kaip kiti žmonės vertins filmą, nes pasak jos, šeima jame pastatoma viešam vertinimui. Premjera mamai labai patiko, buvo smagi, žmonės sveikino ir po filmo turėjo jausmą tarsi pažinotų mūsų mamą.

Jūratė: Galbūt tai buvo susitaikymas su turėtais tabu. Santykis mūsų ir prieš tai buvo geras – negalime sakyti, kad stipriai pasikeitė. Galbūt neliko tų pilkų dėmių. Prisiruošėme pasišnekėti ir nebevengėme kalbėti apie močiutės likimą.

M. Požerskytės nuotr. („Pix studija“, žurnalas „Moteris“)