Atminties randai

1940 – 1944 m. viena po kitos vykusios sovietų ir nacių okupacijos sunaikino Lietuvos valstybę ir apie milijoną jos gyventojų. Susipažinkite su Kęstučio Grigaliūno ir Mindaugo Lukošaičio kūriniais, kurie vaizdais pasakoja sovietinių represijų ir žydų genocido istoriją.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, buvo areštuojami, tardomi, kankinami, teisiami, sušaudomi ar ilgam įkalinami lageriuose Lietuvos politikai, karininkai, teisininkai, įvairių organizacijų dalyviai, leidinių redaktoriai ir daugybė kitų nepriklausomoje valstybėje svarbias pareigas užėmusių žmonių. Mokytojai, kunigai, ūkininkai ir visi kiti buvo šeimomis tremiami į Sibirą. Areštuoti žmonės kalėjime buvo fotografuojami pagal tarptautinį standartą: iš priekio ir profiliu. Jų namuose atliekant kratą, kartu su kitais įkalčiais būdavo paimamos ir fotografijos, kuriose atpažintų žmonių taip pat laukė panašus likimas. 2008 m. menininkas Kęstutis Grigaliūnas pradėjo tyrinėti Lietuvos ypatingojo archyvo bylas ir ten rastas fotografijas pristato tęstiniame parodų ir leidinių cikle „Mirties dienoraščiai“. 

Menininko Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklas „Žydai. Mano istorija“ pasakoja apie Lietuvoje vykdytą žydų genocidą antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo išžudyti 96 proc. žydų – daugiau nei 190 000 vyrų, moterų ir vaikų. Nors išlikę daug nukankintų mirusiųjų kūnų fotografijų, žudymo momentų niekas nefotografavo, juos tegalima įsivaizduoti. Lukošaičio pieštukas energingai štrichuoja archetipinius vaizdus: žmonės, su lagaminėliais iš savo namų persikraustantys į getą, baudėjams išvedus žydus ir pasiėmus iš jų vertingus daiktus palikti suversti namai, į mirtį varomas senukas, masinius kapus iškasę kastuvai, į duobę spiriamas moters kūnas, moteris savo kūnu mėginanti uždengti kūdikį nuo kulkos, darbą atlikusių baudėjų šventė, nusikaltimo žiaurumu negalintis patikėti dangus.