„Knygos ir žmonės“. Antikos politinė mintis

Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos bei Filosofijos istorijos ir logikos katedrų docentas dr. Naglis Kardelis pristato svarbiausias Platono politinės teorijos idėjas

Antikinės (VIII a. pr. Kr. – V a. po Kr.) Graikijos poliuose, miestuose-valstybėse, žmogus suvoktas kaip zoon politicon – politinis gyvūnas. Tai reiškia, kad jis iš prigimties yra polio bendruomenės narys ir dalyvauja miesto gyvenime – jo valdyme bei gynyboje. Garsiausi antikos filosofai, pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis, skatino sąmoningą rūpinimąsi savo miestu, kuris buvo svarbiausia gero ir teisingo žmogaus gyvenimo sąlyga. Tiesa, antikinėje Graikijoje piliečio statusas buvo suteikiamas tik laisviesiems miesto vyrams. Vergai ir moterys galėjo rūpintis ūkiniais bei šeimos reikalais. Vyrai, kurie nedalyvavo viešajame gyvenime ir rūpinosi tik savo gerove, vadinti idiotais.

Iš dalies tokią klasikinę piliečio ir valstybės sampratą perėmė Roma. Joje taip pat įsitvirtino vadinamoji legalis homo – teisinio žmogaus – samprata. Pilietybė tapo suprantama kaip priklausymas politinei bendruomenei, kuri leidžia įstatymus. Jie suteikia privilegijų piliečiams, pavyzdžiui, netrukdomai prekiauti su kitais imperijos gyventojais, bet taip pat įpareigoja šiems įstatymams paklusti. Kitu atveju sulaukiama bausmės pagal galiojančią teisę. Iš visų piliečių reikalaujama specifinių politinių dorybių – mokėti mokesčius, prisidėti prie šalies gynybos, paklusti galiojantiems įstatymams.

 

Filosofas, kultūros kritikas Leonidas Donskis (1962–2016) pristato tris antikos kūrinius: Aristofano „Debesis“, Homero „Iliadą“, Tukidido „Peloponeso karą“

Antika – laikotarpis, nuo kurio mes pradedame didžiąją Vakarų civilizaciją. Tai antikinė graikų literatūra ir filosofija, be kurios nebūtų mūsų. Sykiu, tai nuostabi romėnų politika, teisė, institucijos. 

Vienas iš paslaptingų kūrinių, antlaikiškas – Aristofano idėjų komedija „Debesys“. Visas jis neišliko, mes žinome tiktai fragmentus. „Debesų“ paslaptingumas yra tas, kad iš tikrųjų tai yra be galo modernus kūrinys. „Debesys“ yra ypatingas kūrinys tuo, kad iškelia klausimą – ką daryti, kai protas atplėštas nuo socialumo? Ir nuo pilietiškumo. Klausiama, ar filosofas gali būti savaip politiškai kvailas? Taip, gali, atsakytų Aristofanas. Gali savo protą sustyguoti taip, kad jis netarnautų žmonėms. Jis gali tarnauti pats sau. Arba intelektualiniam žaidimui. Tai moderni problema, kurią iškėlė vėliau vokiečių autoriai XX amžiuje – Tomas Manas ir Hermanas Hesė.

Homero „Iliadoje“ mes matome, kaip prasideda didžiulis karas (achajų, tai yra graikų, ir Trojos) vien todėl, kad trys deivės negali nuspręsti, kuri iš jų yra gražiausia. Vestuvių metu, nepakviesta į pokylį, nesantaikos deivė Iridė (mūsų mitologijoje būtų Pelėda) meta aukso obuolį dievams ir ten parašyta „gražiausiajai“. Ir nepasidalina tuo obuoliu Hera – Dzeuso žmona, galingiausioji deivė, dievų motina, Afroditė – grožio deivė, ir Atėnė Paladė – išminties ir karo deivė. Jos nusprendžia, kad nuspręsti, kuri gražiausioji, turi žemės sūnus – Trojos karalystės karalaitis, Priamo sūnus, karalius Paris.

Paris išklauso jų ir pasirenka ne Heros siūloma galią, ne Atėnės siūlomą išmintį ir autoritetą, bet Afroditės siūlomą gražiausią pasaulio moterį – Eleną. Ji pagrobiama iš Spartos karaliaus Menelajo ir tampa jo žmona. Tai sukelia baisų karą. Dievai skyla į dvi dalis, vieni remia graikus, kiti – trojėnus. Ir mes čia matome viską. Įspūdingiausia yra draugystės istorija. Graikų herojus Achilas ir Patroklas draugauja kaip tikri karo draugai. Patroklas žūsta nuo herojaus iš Trojos – Hektoro – rankų. Tada Achilas keršydamas nukauna Hektorą ir vėliau žūva pats, bet visame tame persipina išmintis, beprotiška drąsa, tikėjimas ir tuo pat metu Homero slapta nuojauta, kad visuose karuose dalyvauja ir beprotybė, ir didybė, ir dievai, ir žmonės.

Galiausiai Tukidido „Peloponeso karas“ parodo, kokia moderni buvo to meto karų ir valstybių istorija. Ne veltui britų istorikas Metju Arnoldas yra pasakęs, kad XIX amžiaus istorikai ir literatai neprilygsta Tukididui savo modernumu. Tukididas aprašo viską taip, tarsi tai būtų vykę vakar.