Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus kalba Seime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga

Gerbiamasis Seimo Pirmininke, Garbingasis Seime, Vyriausybės nariai, Nepriklausomybės akto signatarai, Brangūs tėvynainiai, Šiandien pirmą kartą kreipiuosi į Jus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną jau kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas. Negaliu nesijaudinti, kreipdamasis į Jus salėje, kurioje prieš aštuonerius metus demokratiškai išrinkti Tautos atstovai paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą, savo parašais liudydami amžiną tautos laisvės siekį. Tą vėlų kovo 11-osios vakarą atgavome ne tik valstybę, - atgavome patys save. Todėl kiekvienam Lietuvos piliečiui ši diena - ne tik asmeninis išgyvenimas, bet ir bendros istorijos dalis. Manau, Šį mus vienijantį bendrumą jaučiame ir šiandien. Prisimenu, su kokiu nerimu ir viltimi laukdavome žinių iš Lietuvos, kurias Lietuvos ambasadoriui Vašingtone Stasiui Lozoraičiui pranešdavo Vytautas Landsbergis, kiti Sąjūdžio vadovai. Ir su kokiu džiaugsmu pasakiau Čikagos Jaunimo centre susirinkusiems lietuviams: "Broliai ir seserys, Lietuva tuoj paskelbs pasauliui, kad mūsų kraštas vėl laisvas". Kovo 11-oji - tai diena, įrodžiusi pasauliui, kad Tauta, tiek kartų niekinta ir išduota, niekada neišsižadėjo ir neišsižadės savo laisvės. Iškentusi Vorkutą ir Štuthofą, išbarstyta po užjūrius, narsiai kovojusi prieš okupantus, tauta išsaugojo laisvės siekį. Vykdydami Tautos valią, Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatai atvertė naują mūsų valstybės istorijos puslapį. Valstybės, kurios sienos saugo Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Valstybės, už kurios Nepriklausomybę referendume pasisakė dauguma Lietuvos piliečių - lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų. Lietuvos nepriklausomybę apgynė žmonės, nepabūgę plikomis rankomis stoti prieš tankus. Ją gynė kiekvienas pasauliui skelbiamas tiesos žodis, viso pasaulio demokratinės visuomenės parama. Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės kūrimas, tęsiasi ir šiandien. Mes privalome ir galime daug nuveikti, kad laisvoje Tėvynėje būtų įvertintas kiekvienas žmogus, kad nebūtų atstumta nė viena darbo ieškanti ranka. Esu įsipareigojęs padaryti viską, ką galiu, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė taptų lygiateise Europos ir transatlantinės bendruomenės nare. Kreipiuosi šią dieną ir į Jus, garbingieji Nepriklausomybės akto signatarai. Vėl kviečiu jus į talką Tėvynei, nes esu tikras - žmogų labiausiai puošia ne vardas, o dorai atliekamas darbas. Ir tegu šventės diena suteikia mums visiems naujų jėgų eiti ilgu ir sunkiu laisvės keliu. Tačiau Lietuva jau įveikė sunkiausią kelio atkarpą. Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie sunkiai dirbo tuos aštuonerius metus, stiprindami savo valstybę, tikėdami jos ateitimi. Todėl drąsiai sakau: jau niekada nesuklupsime, jau niekada nepalūšime, nes stipresnysis išties ranką silpnesniajam. Tokie buvome Baltijos kelyje, tokie turime ir išlikti.